Straipsniai
Grosphus madagascariensis
ISTORIJA
Gervais, 1843 metais, įvardijo šią rūšį kaip Scorpio (Androctonus) madagascariensis. Vėliau atsirando bendrinis pavadinimas Grosphus. Pavadinimas Madagascariensis atsirado dėl šio skorpiono gyvenamosios vietos.
1880 metais Simon aprašė Grosphus gentį, bei tais pačiais metais šios genties rūšį – Grosphus madagascariensis.
Priskaičiuojama 20 rūšių:
G. ankarafantsika (Lourenço, 2003)
G. ankarana (Lourenço & Goodman, 2003)
G. annulatus (Fage, 1929)
G. bistriatus (Kraepelin, 1900)
G. darainensis (Lourenço, Goodman & Ramilijaona, 2004)
G. feti (Lourenço, 1996)
G. flavopiceus (Kraepelin, 1900)
G. garciai (Lourenço, 2001)
G. goudoti (Lourenço & Goodman, 2006)
G. grandidieri (Kraepelin, 1900)
G. hirtus (Kraepelin, 1900)
G. intertidalis (Lourenço, 1999)
G. limbatus (Pocock, 1889)
G. madagascariensis (Gervais, 1843)
G. mandena (Lourenço, 2005)
G. mahafaliensis (Lourenço, Goodman & Ramilijaona, 2004)
G. mayottensis (Lourenço & Goodman, 2009)
G. olgae (Lourenço, 2004)
G. polskyi (Lourenço, Qi & Goodman, 2007)
G. simoni (Lourenço, Goodman & Ramilijaona, 2004)
PAPLITIMAS
Aptinkamas tik Madagaskare.
GYVENAMOJI VIETA
Madagaskare vyrauja atogrąžų klimatas. Saloje daugiausiai kritulių iškrenta nuo lapkričio mėnesio iki kovo. Vasara dienos temperatūra siekia 30 laipsnių šilumos. Žiemą (nuo balandžio iki spalio) oras būna vėsesnis ir sausesnis. G.madagascariensis labiau mėgsta drėgnesnius miškus ęsančius šiaurinėjė dalyje, o pvz. G.hirtus mieliau renkasi pietinį regioną, sausenį.
NUODAI
Nors ši gentis priklauso Buthidae (Koch, 1837) šeimai, tačiau manoma, kad jie nėra ypatingai nuodingi. Kol kas nėra jokios informacijos apie LD50 toksiškumą, tačiau manoma, kad nuodai yra vidutinio stiprumo (2-3).
FIZINIS APIBŪDINIMAS
G.madagascariensis užauga iki 6-7 cm. Kojos šviesiai rudos, kūnas – rudas. Patinai turi 18-20 pektinuose dantelių, patelės – 16-18. Gyvena apie 4 metus. Nėštumo trukmė – 4-8 mėnesiai. Atsiveda vidutiniškai iki 33 jauniklių.
NELAISVĖ
Iš neoficilių šaltinių teigiama, akd jie nėra komūnalus. Todėl reikėtų juos auginti atskirai iki tol, kol subręs. Laikome standartėmis sąlygomis, maitiname taip pat. Dienos metu temperatūra - +30, naktį - +-21. Drėgmė – 70-80 procentų. Indelis vandeniui. Rekomenduojamas substratas – smėlio ir kokoso durpių mišinys. Urvų nerausia, bet po priedanga pasislėps akimirksniu, kaip ir daugelis skorpionų.
Leiurus quinquestriatus
Leiurus quinquestriatus (Ehrenberg, 1828)
ISTORIJA
Pagal Enrenberg (1828 metais), ši rūšis pirmą kartą buvo aprašyta kaip Androctonus (Leiurus) quinquestriatus. 1949 metais Max Vachon nustatė, kad Leiurus gentį sudaro viena rūšis Leiurus quinquestriatus (Ehrenberg, 1828), kurią sudaro du porūšiai. Tai Leiurus quinquestriatus quinquestriatus (Ehrenberg, 1828) ir Leiurus quinquestriatus hebraeus (Birula, 1908). 2006 metais Lourenco, Qi ir Cloudsley-Thompson nurodė, kad L.q.quinquestriatus aptinkami Afrikoje, o L.q.hebraeus – Azijoje. Trys papildomos rūšys buvo aprašytos 2002 metais. 2007 metais buvo apibūdintos Leiurus genties šios rūšys ir porūšiai:
Leiurus quinquestriatus (Ehrenberg, 1828)
L. quinquestriatus quinquestriatus (Ehrenberg, 1828)
L. quinquestriatus hebraeus (Birula, 1908)
Leiurus jordanensis (Lourenco, Modry & Amr, 2002)
Leiurus savanicola (Lourenco, Qi & Cloudsley-Thompson, 2006)
Leiurus nasheri (Kovarik, 2007)
PAPLITIMAS
Afrika (Alžyras, Čadas, Egiptas, Etiopija, Libija, Malis, Nigerija, Somalis, Sudanas, Tunisas).
Azija (Iranas, Irakas, Izraelis, Jordanija, Kuveitas, Libanas, Omanas, Kataras, Saudo Arabija, Sirija, Turkija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Jemenas.
GYVENAMOJI VIETA
Šios rūšies atstovai gyvena sausringose, pusiau sausringose vietovėse (metinė kritulių norma 50-350mm), tokiose, kaip dykumos, pusdykumės (kai kuriose temperatūra pakyla iki 43,5 laipsnių karščio). Nuo karščio slepiasi po akmenimis ar išsirausia ~ 20 cm ilgio urvus.
NUODAI
Nuodų „kokteilis“ - neurotoksinai (paralyžiuoja nervinių impulsų plitimą raumenyse), kardiotoksinai (tiesiogiai veikia širdį ir gali sukelti kraujotakos nepakankamumą bei šoką). Įgėlus žmogui, dažniausiai mirštama dėl širdies, kraujagyslių bei kvėpavimo funkcijų sutrikimų ir nepakankamumo. Tai pats nuodingiausias skorpionas pasaulyje, LD50 toksišmumo lygis yra 0,16 – 0,50 mg / kg. Nors ir apsiginklavęs pačiais nuodingiausiais nuodais, suaugusiam sveikam žmogui jo įgėlimas dažniausiai turi lokalizuotą poveikį, nes įgėlimo metu sugeba suleisti apie 0,225 mg nuodų. Mirtis gali ištikti žmonėms, vaikams, sveriantiems iki ~35 kg. Žinoma, jei žmogus yra alergiškas, tuomet bet kokiu atveju komplikuojasi situacija. Dauguma atvejų, nuo įgėlimo miršta senyvo amžiaus žmonės (nusilpęs organizmas), vaikai. Mirties faktų nėra daug užfiksuota.
FIZINIS APIBŪDINIMAS
Užauga iki 80-130 mm ilgio. Spalvos paprastai būna nuo geltonos iki orandžinės. Paprastai paskutinis uodegos segmentas būna juodas, išskyrus Leiurus jordanensis, kuris praktiškai visas juodas. Patelės už patinėlius daug stambesnės. (Visa kita reikalinga informacija yra mūsų puslapio skyrelyje „rūšių sąrašas).
NELAISVĖ
Ši rūšis anksčiau buvo eksportuojama iš Egipto į JAV ir Europą, tačiau šiuo metu jie nėra paklausūs, nes dažnai būna išveisiami nelaisvėje, atsiveda daug jauniklių. Kiti šaltiniai nurodo, kad galbūt jų eksportas sumažėjęs, kai buvo nustatyta, kad jie yra vieni iš nuodingiausių bestuburių, turi nenuspėjamą charakterį dėl gynybinės reakcijos ir reagavimo į skirtingus dirgiklius. Beabejo įspejama, kad šios rūšies skorpionus iš tolo apeitų nepatyrę žmonės ir rekomenduojamas tik profesionalams, kurie turi daug patirties auginant įvarių rūšių skorpionus.
Dvi naujos rūšis, apie kurias kol kas labai mažai informacijos:
Leiurus jordanensis – Azija (Jordanija, Saudo Arabija).
Leiurus savanicola – visi Leiurus rūšies regionai.
Parabuthus genties skorpionai
Ši gentis užsienyje populiari, kadangi dažna egzotinių gyvūnų parduotuvė turi pardavimui šios genties skorpionų, bei parduodami jie bet kam, prieš tai nepateikus jokių įrodančių dokumentų, kad galima laikyti šiuos nuodingus skorpionus. Paprastai, šios genties skorpionai neparduodami tik nepilnamečiams.
Šiuo metu yra gan nemažai entuziastų, kurie skiria didelį dėmesį tik Parabuthus genčiai, jais keičiasi, analizuoja jų gyvenimo sąlygas, didina kolekcijas, atsiveža vis retesnių egzempliorių. Šiuo metu tarp entuziastų, hobyje plačiai paplitusios šios Parabuthus genties rūšys: Parabuthus transvaalicus, Parabuthus pallidus, Parabuthus liosoma, Parabuthus villosus (black morph). Retesni, bet jau pamažu pasiekiami, nors kainos jų pakankamai „gražios“: Parabuthus leavifrons, Parabuthus mossambicensis, Parabuthus villosus orange/typical morph, Parabuthus planicauda, Parabuthus raudus, Parabuthus schlechteri.
Šiuo metu yra žinomos Parabuthus genties 28 rūšys, iš kurių 20 rūšių gyvena Pietų Afrikoje. Likusios rūšys aptinkamos Šiaurės Afrikoje ir Arabijos pusiasalyje. Šie skorpionai yra labai nuodingi, tačiau priklausomai nuo rūšies, nuodai būna stipresni/švelnesni, bei garsėja tuo, kad gindamiesi sugeba paleisti nuodus oru, tai yra iš geluonies paleisti čiurkšlę nuodų. Bet tai gan reti atvejai.
Natūralioje gamtoje gyvena sausuose regionuose.
Parabuthus genties rūšys yra šios:
Parabuthus brevimanus (Thorell, 1876)
Parabuthus calvus (Purchell, 1898)
Parabuthus capensis (Ehrenberg, 1831)
Parabuthus cimrmani (Kovarik, 2004)
Parabuthus distridor (Lamoral, 1980)
Parabuthus eritreaensis (Kovarik, 2003)
Parabuthus gracilis (Lamoral, 1979)
Parabuthus granimanus (Pocock, 1895)
Parabuthus granulatus (Ehrenberg, 1831)
Parabuthus heterurus (Pocock, 1899)
Parabuthus hunteri (Pocock 1895)
Parabuthus kalaharicus (Lamoral, 1977)
Parabuthus kraepelini (Werner, 1902)
Parabuthus kaunyamarum (Monard, 1937)
Parabuthus leavifrons (Simon, 1888)
Parabuthus liosoma (Ehrenberg, 1828)
Parabuthus maximus (Werner, 1913)
Parabuthus mossambicensis (Peters, 1861)
Parabuthus muelleri (Prendini, 2000)
Parabuthus namibensis (Lamoral, 1979)
Parabuthus nanus (Lamoral, 1970)
Parabuthus pallidus (Pocock, 1895)
Parabuthus planicauda (Pocock, 1889)
Parabuthus raudus (Simon, 1888)
Parabuthus schlechteri (Purcell, 1899)
Parabuthus stridulus (Hewitt, 1913)
Parabuthus transvaalicus (Purcell, 1899)
Parabuthus villosus (Peters, 1862)
Terariumas šiems skorpionams turėtų būti 30x30x30, nes šie skorpionai užauga pakankamai dideli iki ~ 18 cm. Geriausias substratas – smėlis maišytas su kokoso durpėmis. Visiems skorpionams reikalingos dekoracijos, t.y. medžio gabalai, akmenys, sudaužyto vazono dalys ir t.t., kad skorpionai turėtų kur pasislėpti, įsikasti po dekoracijomis. Mėgsta rausti urvus. Temperatūra +30-35 laipsniai šilumos. Drėgmės kiekis minimalus. Šie skorpionai labai jautrūs per dideliam drėgmės kiekiu, gali žūti. Todėl nepatartina terariume laikyti vandens indų, nebent mažus indelius, pvz. mineralinio vandens apverstas kamštukas su vandeniu. Bet geriausia tris kartus per mėnesį apipurkšti vieną kamputį, taip sudarydami lašus ant sienos. To pakaks. Padidintas drėgmės kiekis gali būti naudingas tik nėščioms patelėms, tai būdinga daugeliui skorpionų.
Šeriami tradiciniu maistu, t.y. tarakonais, svirpliais ir t.t.. Labai rajūs. Nesibodi pulti dvigubai didesnio grobio. Suteikus geras sąlygas, jaunikliai sparčiai auga. Subręsta patinai būdami Instar 6, patelės Instar 7. Lengvai atskyriami. Patelės daug stambesnės, žnyplės plonesnės. Galima gan nesunkiai atskirti ir mažylių lytį, žiūrėti ČIA.
Poruojasi nesunkiai. Patelės retai būna agresyvios. Geromis sąlygomis nėštumas trunka 5-7 mėnesius, bet gali užsitęsti ir iki metų ir daugiau. Atsivestį vaikų gali iki 100vnt ir daugiau. Paprastai atsiveda 20-40 vnt.
Primenu, kad ši skorpionų rūšis yra labai nuodinga, kai kurios rūšys sugebas „purkšti“ nuodus, todėl juos prižiūrint reiktų saugoti akis, žaizdas, burną. Terariumai saugiai padėti, kad nepasiektų mažas vaikas, namie ęsantys kiti gyvūnai, tokie kaip katė, šuo.
Bus daugiau..........
Tityus genties skorpionai
Tityus genties skorpionai yra vieni iš pavojingiausių pasaulyje, kasmet daug mirčių užfiksuojama Pietų Amerikoje. Tačiau, nors ir gana pavojingi, pastaruoju metu jų populiarumas smarkiai didėja Europoje ir ypač JAV. Žmonės vis dažniau perka šios genties skorpionus, jais papildo savo gausias kolekcijas ir ne tik. Greičiausiai dėl to, kad šioje gentyje yra didelė įvairovė spalvų, jie yra sąlyginai neagresyvūs.
Tityus genties rūšys:
Tityus aba
Tityus asthenes
Tityus bahiensis
Tityus bastosi
Tityus brazilae
Tityus cambridgei
Tityus cerroazul
Tityus confluens
Tityus columbianus
Tityus costatus
Tityus dedoslargos
Tityus ecuadorensis
Tityus fasciolatus
Tityus festae
Tityus forcipula
Tityus fuehramanni
Tityus kaderkai
Tityus kuryi
Tityus magnimanus
Tityus martinpaechi
Tityus melanostictus
Tityus mattogrossensis
Tityus melici
Tityus metudendus
Tityus neglectus
Tityus nematochirus
Tityus obtusus
Tityus ocelote
Tityus pachyurus
Tityus paraensis (Tityus obscurus)
Tityus pictus smithii
Tityus pugilator
Tityus pusillus
Tityus serrulatus
Tityus silvestris
Tityus stigmurus
Tityus trinitatis
Tityus trivittatus
Tityus uruguayensis
Tityus ythieri
Tityus zulianus
Tityus (Koch, 1836) yra didžiausia gentis ne tik Buthidae šeimoje, bet apskritai, tarp visų skorpionų šeimų. Šiuo metu ši gentis yra labiausiai studijuojama, atrandamos naujos rūšys. Palyginus visai nesenai, šios genties skorpionai paplito po margąjį pasaulį, ypač Tityus serrulatus, Tityus stigmurus, Tityus falconensis (šiuo metu jau pervadintas į Tityus magnimanus), Tityus asthenes, bei rečiau Tityus trinitatis. Šiuo metu pastebimas ir kitų retesnių rūšių pagausėjimas pas kolekcionierius – Tityus bahiensis, Tityus zulianus, Tityus paraensis(Tityus obscurus) Tityus trivittatus, Tityus ythieri, Tityus ecuadorensis, Tityus ocelote, Tityus nematochirus.
Bet nemažai yra Tityus rūšių, kuriuos kolekcininkai matę tik iš nuotraukų, žino, kad jie egzistuoja, tačiau kol kas plačiai auditorijai „neprieinami“. Žinoma, su laiku situacija pasikeis.
Kodėl Tityus genties atstovai tampa vis populiaresni ir populiaresni? Į tai atsakyti turbūt nėra sunku, kadangi ši gentis turi daug rūšių kurios tarpusavyje skiriasi spalvinėmis variacijomis, lengvai auginami, atsiveda daug palikuonių, sąlyginai neagresyvus, gali gyventi grupėmis, lengvai poruojasi, nėštumo trumpas laikotarpis (3-6 mėnesiai).
Nereikėtų pamiršti, kad šios genties kai kurie atstovai yra labai nuodingi, todėl reiktų su jais elgtis atsargiai. Pvz. Centrinėje ir Pietų Amerikoje nuo Tityus genties skorpionų įgėlimo kiekvienais metais miršta nemažai žmonių, užfiksuojama tūkstančiai įgėlimo atvejų. Taip įvyksta dėl to, kad žmogus vis labiau ir labiau užima laukinės gamtos plotus, skorpionų namus. Skorpionai apsigyvena atvykėlių namuose, gyvena sienų plyšiuose, pastogėse, dėl ko ir padažnėjo įgėlimo atvejų. Išprovokuoti gėlimui šios genties atstovus gan sunku, dažniausiai gelia tik „įspausti į kampa“.
Šios genties skorpionai yra gana ramaus būdo, auga greitai, nereikalauja didelio terariumo. Jų laikymo sąlygos panašios, kadangi beveik visi kilę iš tropinio klimato. Temperatūra optimaliausia +25-32 šilumos, drėgmė – 60-90 procentų. Spėjama, kad gyvendami drėgnoje aplinkoje, jie didesnę dalį vandens pasisavina iš grobio, tačiau nereikėtų atsisakyti mažo vandens indelio, jei nėra terariume prieinamų vandens lašų (pvz. ant sienelių, stiklo). Reguliariai šeriant ir palaikant tinkamą temperatūra, jie augs labai greitai, bus retas mirties atvejis. Reikia nepamiršti, kad terariumuose būtina vertikali dekoracija, nes kitaip, daugelis šios rūšies atstovų būtent neriasi tik daugiau mažiau vertikalioje padėtyje.
Kai kurios rūšys gali vaikų atsivesti du kart per metus vieną kartą susiporavusios. Taip pat ši gentis turi ir partenogenezės atstovų - Tityus columbianus, Tityus metudendus, Tityus serrulatus, Tityus stigmurus, Tityus trivittatus ir Tityus uruguayensis.
Mažiukus šios genties skorpioniukus (i2) rekomenduojama laikyti atskirai, po vieną, suaugusius galima laikyti kartu. Kanibalizmas pasitaiko tik retais atvejais. Yra ir išimčių. Tityus stigmurus ir Tityus serrulatus rūšies skorpioniukus galima laikyti ir auginti kartu nuo pat gimimo. Taip tvirtina daugelis šių mielų skorpionų laikytojų iš savo praktikos. Aš asmeniškai kol kas negaliu tai patvirtinti, laukiu kada mano Tityus stigmurus atsives vaikų, o tuomet ir bus matyti.
Dauguma šios genties atstovų nelaisvėje užauga mažesni ir dažnai nesiekia 6cm ilgio.
Tai, matyt, pati populiariausia šios genties rūšis hobyje.
Tityus magnimanus yra rausvai rudos spalvos. Užauga iki 6cm. Laisvėje aptinkamas Venesueloje. Suaugusius kartais gan sunku atskirti patiną nuo patelės, kadangi yra tiek patinai tiek patelės labai kintamo dydžio, nors dažnai patinėlių metasomos (uodega) būna plonesnės ir ilgesnės. Patelių būna plonesnės žnyplės. Ši rūšis labai lengvai poruojasi, nėštumas trunka maždaug 2-3 mėnesius. Atsiveda dažniausiai 17-24 skorpioniukus. Vieną kartą susiporavusios patelės gali atvesti dvi vadas. Patinai subręsta Instar 5, patelės dažniausiai Instar 6. Subręsta per 7-8 mėnesius. Nelaisvėje gyvena 2 metus. Pabrėžiama, kad patinai gyvena ilgiau nei patelės, nes patelės patiria stresą dėl gimdymų (vidutiniškai atsiveda 3 kartas jauniklių).
Tityus serrulatus (Lutz & Mello, 1922)
Šios rūšies skorpionas yra labai dažnas hobyje, lengvai gaunamas. Jis dažniausiai užauga iki 5cm, lengvai auginamas. Natūralioje aplinkoje labai dažnai aptinkamas Brazilijoje, ne retas svečias ir žmonių namuose, dėl ko dažnai užfiksuojama įgėlimo atvejų kiekvienais metais. Tai labai nuodingas skorpionas, kurio nuodingumo lygis penkiabalėje užima 5 vietą (aukščiausią). LD50 – 0,43 mg/kg. Nežiūrint į tai, jis retai kada demonstruoja savo galią ir gelia tik kraštutiniais atvejais. Iš pradžių buvo manyta, kad šią rūšį sudaro tik patelės, bet 1999 metais (Louren?o & Cloudsley-Thompson) buvo atrasta ir patinų. Iki šiol nebuvo užfiksuotas nei vienas stebėtas poravimosi aktas.
Laisvėje didesnę laiko dalį praleidžia medžiuose. Tai komunalus skorpionas, kaip ir aukščiau minėjau, gali gyventi grupėmis nuo mažens. Jiems reikalingas aukštas drėgmės lygis ir aukšta temperatūra. Nelaisvėje auginamos patelės, kurios puikiai dauginasi partenogenezės būdu. Subrendusios patelės atves vaikų kas 3-5 mėnesius, jei bus gerai maitinamos, bus suteiktos geros sąlygos. Vidutiniškai atsiveda 15-25 skorpioniukus. Skorpioniukai auga greitai, dažniausiai subręsta per 12-14 mėnesių (instar 6). Gyvenimo trukmė nelaisvėje apie 4 metai. Spėjama, kad patelė per savo gyvenima gali atsivest apie 4 vadas vaikų.
Tityus stigmurus (Karsch, 1879)
Taip pat labai populiarus ir dažnas skorpionas hobyje. Dominuoja gelsva spalva, per vidurį eina išilga tamsi linija ant nugaros. Užauga iki 7cm. Gyvena Brazilijoje, dažnai aptinkamas žmonių namuose. Nuodai labai stiprūs, neagresyvus. Nelaisvėje sutinkamos tik patelės. Dauginasi partenogenezės būdu. Nėštumo trukmė 3-4 mėnesiai. Atsiveda apie 15 jauniklių. Subręsta Instar 6. Gyvena apie 4 metus. Kaip ir Tityus serrulatus yra labai komunikalūs, galima mažylius laikyti kartu nuo pat gimimo iki subrendimo. Kanibalizmas labai retas.
Tityus bahiensis (Perty, 1833)
Tityus bahiensis rūšis yra pakankamai retai sutinkama hobyje. Pasižymi įspūdinga spalva. Vidutinės brandos skorpionai yra ryškiai oranžiniai su rudos spalvos dėmėmis, tačiau suaugę būna blankesni. Sutinkami Pietų Amerikoje – Argentina, Brazilija, Paragvajus. Ši rūšis taip pat puikiai prisitaikiusi gyventi žmonių gyvenamosiose vietovėse, žinoma, įgėlimo faktų taip pat daug užregistruojama. Nelaisvėje, kaip ir daugelis Tityus genties atstovų didesnę laiko dalį praleidžia medžiuose. Tai viena iš agresyvesnių Tityus genties rūšių.
Nelaisvėje užauga šiek tiek didesni nei Tityus serrulatus, atsiveda dažniausiai 20-30 skorpioniukų, nėštumo laikotarpis 3-4 mėnesiai. Vieną kartą susiporavusios patelės gali atsivesti skorpioniukų 3 kartus. Patinai subręsta būdami Instar 5, patelėms kartais trūksta subrendimo iki Instar 6. Subręsta per 10-14 mėnesių. Gyvenimo trukmė apie 3,5-4 metų.
Tityus fasciolatus (Pessoa, 1935)
Taip pat didelė rūšis, užauganti iki 8cm. Šis skorpionas aptinkamas Brazilijoje. Aptinkamas savanose, termitynuose. Gelsvai rudos spalvos su trimis tamsiomis išilginėmis juostomis esančiomis ant nugaros. Kadangi šis skorpionas yra iš Pietų Amerikos, jam reikėtų suteikti 25-32 laipsnių šilumos bei 70-80 procentų drėgmės. Subręsta Instar 5. Nėštumo periodas 4-9 mėnesiai, atsiveda apie 25 skorpioniukus.
Tityus trinitatis (Pocock, 1897)
Tityus trinitatis spalvų gama yra nuo rudos iki rausvai raudonos. Užauga ~5,5cm. Aptinkamas Trinidade ir Taboge. Gan pavojingas skorpionas, kiekvienais metais miršta keletas žmonių nuo jo įgėlimų, tačiau nėra toks nuodingas, kaip Tityus serrulatus. „Tik“ LD50 – 2,0 mg/kg. Šie skorpionai mėgsta būti tiek ant žemės, tiek medžiuose.
Patinai gan lengvai atskiriami nuo patelių, nes turi pastebimai ilgesnę metasoma ir šiek tiek ilgesnes žnyples. Poruojasi lengvai. Nėštumo trukmė – 3-5 mėnesiai. Dažniausiai atsiveda 5-15 skorpioniukų. Patinai subręsta būdami Instar 5, patelės – Instar 6. Kai kur teigiama, kad ir patinams reikia sulaukti Instar 6, tačiau kol kas nėra galūtinai aišku. Subręsta per 10-11 mėnesių.
Tityus paraensis (Kraepelin, 1896) Tityus obscurus (Gervais, 1843)
Šio skorpiono ankstesni sinonimai – Tityus amazonicus (Giltay, 1928), Tityus cambridgei (Pocock, 1897), Tityus paraensis (Kraepelin, 1896), Tityus werneri (Mello-Leitao, 1931), Tityus sampaiocrulsi (Mello-Leitao, 1931; Lorenco, 2008), Tityus piceus (Caporiacco, 1947).
Natūralioje gyvenamojoje aplinkoje aptinkamas Pietų Amerikos atogrąžų miškuose, tiksliau Amazonės baseine: Brazilijoje, Suriname, Gvianoje, Ekvadore, Venesueloje, Panamoje. Juos galima aptikti palmėse, paparčiuose ar po nukritusiu medžiu ir panš..
Pakankamai nuodingas – LD50 (mg/kg) – 12,14. Simptomai – gausus prakaitavimas, padidėjęs įgėlimo vietos jautrumas, vėmimas, raumenų traukuliai, problemos su kvėpavimu. Buvo užregistruota mirties atvejų. 2000m. nuo šio skorpiono įgėlimo mirė vaikas (praėjus 16,5 valandų po įgėlimo). Mirties priežastis – širdies nepakankamumas.
Laikymo sąlygos kaip ir dažno Tityus genties skorpiono – dieną +26-30, naktį +18-20. Drėgmė 75-80 procentų. Mažylius rekomenduojama laikyti atskirai, nes pasitaiko kanibalizmo atveju. Kadangi T.obscurus vienas iš didžiausių savo genties skorpionų (8-10cm), terariumas jam rekomenduojamas 30X20X20 cm. Dažniausiai neriasi kabėdami, todėl reiktų nepamiršti pasirūpinti vertikaliomis dekoracijomis. Aktyvūs naktį. Baikštūs.
Sunkiai poruojasi. Poruoti reikia naktį, palikus juos visiškoje ramybėje. Pats poravimosi procesas gali trukti visą naktį ir ilgiau. Patiną nuo patelės labai lengva atskirti. Pas patiną ilgesnės bei daug plonesnės žnyplės.
Nėštumo trukmė apie 3-4 mėnesius, atsiveda 15-25 skorpioniukus. Nelaisvėje subręsta per 9-10 mėnesių pasiekdami Instar 6. Spėjama, kad šios rūšies skorpionai gyvena 5-6 metus.
Tityus costatus (Karsch, 1879)
Ši rūšis aptinkama Brazilijoje. Turi labai gražių, panašių į Tityus bahiensis spalvų variaciją, tik su sudėtingesniu raštu. Nelaisvėje labai retas. Nurodoma, kad nelaisvėje nebuvo išveisti, tačiau žinoma, kad buvo sugauta keletą patelių, kurios atsivedė nelaisvėje palikuonių. Galbūt greitu laiku bus pasiekiami šie skorpionai plačiajai „auditorijai“. Gamtoje sugauti šie skorpionai siekė 5-7cm. Gamtoje jie aptinkami dviejų spalvų formų: „trifasciata“ ir „maculata“. Spėjama, kad šiuo metu retai aptinkami hobyje šie skorpionai yra „trifasciata“ formos. Pakankamai nuodingi. LD50 -1,59 mg/kg. Yra užfiksuoti du įgėlimo atvejai, kurie sukėlė rimtas komplikacijas. Gamtoje, kaip ir daugelis Tityus genties skorpionų, dažniausiai aptinkamas medžiuose tarp žievių, žodžiu propaguoja „vertikalų“ gyvenimo būdą. Neagresyvus. Nėštumo laikotarpis spėjamas – 4-5 mėnesiai. Gamtoje sugautos patelės nelaisvėje atsivedė 19-20 skorpioniukų.
Bus daugiau......................
